Istorija

        Šis vandens malūnas statytas 1881 m. ant kairiojo Šušvės kranto, apie 500 metrų į vakarus nuo Bartkūniškio dvaro. Malūno pastatymo datą liudija pamatų akmenyje iškalti metai “1881”. Pagal senų žmonių pasakojimus, malūno statytojas buvęs stambus apylinkės dvarininkas Sodoras. Tuomet jam priklausė apylinkėje buvę Bartkūniškio, Čistapolio ir Bartkūnėlių dvarai. Vėliau dvarų ir šio malūno savininku tapo Sodoro žentas Jašunskas.

       Specialistai mano, jog esamą, 1881 m. malūną galėjo statyti bažnyčių mūrininkai. Akmenų mūras sumūrytas kruopščiai, išlaikant visus kampus, kas yra nebūdinga ūkinės paskirties pastatams. Be to, fasadinėje malūno dalyje yra įmūryti du juodi vulkaninės kilmės akmenys – vieni seniausių žemėje. Tokie akmenys būdavo naudojami pagonių šventyklose, o vėliau, krikščionybės laikotarpiu, juos įmūrydavo ir į bažnyčių paradinę pusę. Tai, kad malūnas galėjo būti statytas “bažnyčių meistrų”, patvirtina ir faktas, jog dvaro savininkas Jašunskas ir jo giminaitis Kušleika buvo Krakių bažnyčios fundatoriai.

       Jašunskui mirus, jo žmona Felicija išnuomavo malūną ponui Zulonui. Iki to laiko, t.y. iki 1931 m., malūną suko du mediniai ratai. Malūne buvo tik paprastos malimo ir pikliavimo girnos. 1931 m. nuomininkas Zulonas malūną rekonstravo. Tą taip pat liudija pamatų akmenyje iškalti skaičiai “1931”. Zulonas vietoj dviejų malūno ratų įtaisė vandens turbiną. Nuo 1931 m. be malūno pastate ėmė veikti vilnų karšykla ir naminio milo vėlykla. Be to, pradėjo veikti senų naminių vilnonių drabužių, senų vilnonių pirštinių, kojinių, veltinių kedenimo mašina. Šiuos senus vilnonius daiktus iškedenus, vėl pasidarydavo vilna.

DVARO SAVININKO LIKIMAS

        Įdomus faktas apie Bartkūniškio dvaro savininko likimą. Mirus Jašunskui, dvaras atiteko jo sūnui. Šis studijavo Kaune, dažnai su draugais apsilankydavo gimtinėje. Tarpukario Lietuvos laikinojoje sostinėje gyveno linksmai, nevengdavo užsukti į kazino, pasilinksminti su merginomis. Anot senesnių žmonių “merginos šokdavusios ant stalų, o jaunasis dvarininkas revolveriu šaudydavęs joms į aukštakulnius”. Taip linksmai pagyvenęs iki 1940 m., jis išvengė daugelio stambesnių apylinkės ūkininkų likimo. Kai jie buvo tremiami į Sibirą, šio nebebuvo už ką vežti – dvaras buvo “išparceliuotas”, o už ką “proletarą” gali tremti.

PO ANTROJO PASAULINIO KARO

   Po Antrojo pasaulinio karo malūnas veikė iki 1951 m. Malūnininko šeima iš šalia esančio namo išsikraustė 1955 m. Šie metai taip pat pažymėti malūno sienoje. Neprižiūrimas malūnas ėmė greitai griūti. 1976 m. malūnas jau buvo pavojingos avarinės būklės. 1979 m. malūnas Šušvės kolūkio lėšomis buvo rekonstruotas į svetainę-pirtį. Rekonstruojant pastatą, išorę stengtasi keisti minimaliai. “Auksiniai” svetainės laikai buvo 1980-1990 m. Po kolūkių žlugimo svetainė-pirtis po truputį pradėjo nykti.

   2001 m. vasario 13 d. senąjį malūną (svetainę – pirtį) nupirko dabartiniai savininkai Lena ir  Viktoras Gaurilčikai. Pastatas atgimė kaip kaimo turizmo sodyba “Senas malūnas” (Kėdainių rajonas).